JÜRGEN JANKOFSKY (Jurgenas Jankovskis)

 

 

ANA HUD

 

 

Vienas

 

   ‒ Taip neteisinga, ‒ sušuko Ana, ‒ nesąžininga, ir niekšiška!

Televizijos ekrane ji stebėjo kaip iš jūros į krantą brenda žmogus. Pabėgėlis iš karo zonos. Ant rankų jis nešėsi negyvą vaiką. Atsargiai, beveik švelniai paguldė jį ant smėlio, priklaupė šalia ir trumpam sustingo užvertęs galvą.  Paplūdimio poilsiautojai, taip pat ir vaikai, ėjo artyn prie to vyro, pasižiūrėti, kas čia vyksta… Ne, tai nebuvo koks nors veiksmo filmas ‒ buvo žinios ‒ taigi viskas tikra, viskas neseniai iš tiesų įvykę!

   Ana net prisimerkė, paskui papurtė galvą. Tačiau matyti vaizdai neišnyko. Ten buvo dar ir daugiau žmonių jūroje, tokių pačių pabėgėlių. O toli nuo kranto skendo dar vienas laivas. Panašūs dalykai Anai nebuvo visai naujiena, tačiau tik šiandien kažkaip iki galo suprato, apie ką čia, ir pajuto, kad šitaip būti jokiu būdu neturėtų.

   Per žinias buvo paminėta, kad jeigu yra noras padėti, galima paaukoti pinigų. Visada.

Ana nubėgo į vaikų kambarį. Vakar seneliai kaip tik buvo davę jai nemažai pinigų atostogoms. „Geros kelionės! Kaip reikiant pasiauskit!“ Tačiau kaip galima įsivaizduoti save, mamą ir tėtę ramiai tysančius po palmėmis arba besilinksminančius, kai kažkur visai čia pat vyksta tokie dalykai, kokius ji matė per televizorių. … Ne! Tik ne tai!

Ji pakėlė aukštyn savo taupyklę  – pokšt! ‒ ant grindų pažiro šukės. Į visus kampus pažiro monetos.

   ‒ Kas čia vyksta? ‒ šūktelėjo iš virtuvės atbėgusi mama. ‒ Ką čia dabar sumanei?

   ‒ Aš noriu atiduoti jiems savo pinigus, ‒ paaiškino Ana ir parodė į televizorių. ‒  padėsi man?

   ‒ Žinoma, padėsiu, bet …

   ‒ Taip juk negali tęstis, ‒ pyko Ana, ‒ vieni kaip niekur nieko deginasi, o kiti tuo metu miršta bėgdami nuo karo ‒ tai turi liautis, pagaliau liautis vieną kartą!

 

Du

 

   Robinas sudavė delnu į kramtomos gumos automato šoną.

   ‒ Ot … kaip bedugnė kokia! ‒ pyktelėjo. ‒  Kiek dar turėsiu į jį sumest? Kodėl vėl neveikia?

   Ana ramiai stebėjo, kaip Robinas paskubom krėtė kelnių kišenes ieškodamas galbūt ten dar užsilikusių centų, tačiau prieš draugui įmetant monetas į besotį automatą šūktelėjo:

   ‒ Palauk!

   Visus kitus vaikus klasėje ji jau buvo klaususi, ar šie norėtų prisidėti prie teisingumo atstatymo pasaulyje, ką nors nuveikti prieš skurdą, vargą ir badą. Tačiau visi tik atsikalbinėjo: vienas pamiršo namuose piniginę, kitas neturėjo laiko, nes norėjo kap tik tuo metu dar suspėti pasiruošti pamokai, trečias sakė, kad būtinai turi atsiklausti tėvų, ketvirtas buvo tikras norįs ką nors kilnaus nuveikti, bet galbūt rytoj.

   Robinas vis žvilgčiojo į kramtomosios gumos juostelę, kurią Ana buvo šsitraukusi iš kuprinės, šiek tiek apšiurusią ir susilanksčiusią ‒ bet vi šis tas, ir išsiblaškęs nekantriai klausėsi apie tai, kad Ana nebegalinti žiūrėti į tuos baisius vaizdus per žinias … ir pan. Tačiau po kiek laiko susidomėjo, net kažkiek susikrimto dėl tų žmonių ir prie Anos paaukotų monetų pridėjo kelias savas.

 

Trys

 

   O pati Ana teisingumui skyrė taip pat ir tuos pinigus, kuriais tėtis buvo atlyginęs jai už pažangą per matematikos pamokas. Prie pagalbos pabėgėliams prisidėti auka ji prašė dėdžių ir tetų, puseserių ir pusbrolių, kaimynų su kaimynėmis, net mokytojų ir visai nepažįstamų, gatvėje sutiktų svetimų žmonių.

   Tačiau televizoriaus ekrane per žinias matyti vaizdai apie baisius įvykius vis tiek nėjo jai iš galvos.  Atrodė, kad pranešimų apie juos kasdien ne mažėja, o daugėja, ir pasitaiko net dar labiau gąsdinančių pranešimų negu anksčiau: daugiau nuskendusių laivų, daugiau žuvusių, daugiau pašaliečių susirenkančių pažiūrėti į visa tai.

 

Keturi

 

Robinas kartą paklausė Anos, ar ji žinanti, koks garsus ir net visame pasaulyje žinomas buvo vienas jo bendravardis:  

Jis paprastai rengdavosi žaliai, stebėtinai gerai šaudė iš lanko, buvo tikras didvyris, drąsus ir protingas, imdavo pinigus iš turtingųjų (toli gražu ne visada su jų sutikimu) ir dalijo juos vargšams …

   ‒ Robin Hudas?

   ‒ Va matai, žinai gi, ‒ nudžiugo Robinas.

 

 

Penki

 

Ana susimąstė.

   ‒ Tau atrodo, ‒ pagaliau paklausė ji, ‒ jei turtingeji šiandien duotų vargšams pinigų tiek, kad tie bent jau turėtų ką valgyti ir gerti, jų vaikai galėtų lankyti mokyklą ir po to susirasti darbą, jei jie galėtų gyventi taikoje, tuomet niekas nebėgtų?

   ‒ Nežinau, ‒  prisipažino Robinas.

   ‒ Vargingieji tuomet nepaliktų savo Tėvynės tam, kad patektų į turtingas šalis, rizikuodami gyybe perpildytais laivais neplauktų per jūras, nekeliautų su viskuo, ką turi, per dykumas ir kalnus, ir nesistengtų prasmukti pro sienas su spygliuotomis vielomis?

   ‒ Nežinau, ‒ sumurmėjo Robinas.

   ‒ Kur galėčiau išmokti šaudyti iš lanko? ‒ paklausė Ana.

    ‒ Šito taip pat nežinau, ‒ atsiduso kiek nusiminęs.

 

Šeši

 

Robinas matė, kaip diena po dienos keitėsi Anos išorė: pirmiausiai mokykloje ji pasirodė su žalia sruoga plaukuose, po to su žaliai lakuotais nagais, prie kurių pukiai derėjo skoningas žalias megstinis, tada jos aprangą dar papildė žalias sijonas ir batai, kol pagaliau kartą atėjo žaliai išsidažiusi lūpas ir su žaliais šešėliais akims, kuriuos sekė žalias laikrodis, žalia kuprinė, tokios pat apyrankės, grandinėlės ir žiedai.

Taigi, ir kuo daugiau žalios buvo jos aprangoje ir ant kūno, tuo labiau užsisklendusi darėsi pati, atrodė nuolatos susimąsčiusi, nustojo šypsotis, traukdavosi visiems iš kelio, o kalbėtis jau beveik liovėsi ir su Robinu.

   Gal net nebūtų pastebėjusi, kad Robinas pradėjo vaikščioti į mokyklą su žalia beisbolo kepure, jeigu mokytojai nebūtų vis prašę jo tą daiktą nuo galvos nusiimti bent per pamokas.

   ‒ O žalia tau visai tinka! ‒ pastebėjo Ana.

   ‒ Tau irgi ‒ atsakė Robinas.

   Ir abu šyptelėjo.

   ‒ Robinas Hudas visada būdavo smagus, ‒ pasakė Robinas, ‒ visada būdavo drąsu į jį kreiptis, žmonės jį mėgo, nes buvo draugiškas ir mėgdavo pajuokauti.

   ‒ Iš kur žinai?

   ‒ Įdomu pasidarė, skaičiau kažkiek, internete žiūrėjau.

   ‒ Aišku … o kas dar?

   ‒ Tiesiog, vienas jis nieko gero nebūtų padaręs, visiškai nieko nebūtų galėjęs, jeigu ne jo draugai, kuriems tai irgi buvo svarbu. Be savo bandos viso to aukso nebūtų surinkęs, be kitų pagalbos nebūtų galėjęs pasirūpinti skurstančiais, niekada, nė iš tolo!   

  ‒ Aha, ‒ susimąstė Ana. ‒ Tikrai taip manai?

   ‒ Nė neabejoju, ‒ užtikrino Robinas.

   ‒ Na tai, ‒ atsistojo Ana ir beveik iškilmingai ištiesė draugui žalią žiedą, ‒ sveikas priimtas į Anos Hud bandą!

 

 

Septyni

 

   Pati panaršiusi internete Ana aptiko, kad Robin Hudas ir jo pasekėjai buvo paskelbti nusikaltėliais. Ir įstatymu tų, kurie atsidūrė už įstatymo ribų, tapo noras imti iš turtingųjų ir dalinti vargšams. 

Mergaitė dar išsiaiškino, kad iš turtingųjų dažniausiai buvo paimama tik pusė jų pinigų, aukso ir papuošalų, kad, neduok Dieve, jie patys netaptų vargšais.

  Pagaliau perskaitė, kad prieš šimtmečius Anglijoje buvo rengiamos Robino Hudo žaidynės, kur buvo dainuojama ir šokama, deklamuojama, vaidinama, rungiamas rodant įvairias grimasas, žongliruojama, rodomi akrobatiniai triukai ir buriama bei užsiimama magija ir kur turtingieji dosniai aukodavo vargšams, savo noru ir daug. Tos Robino Hudo žaidynės būdavo, pasirodo, rengiamos kasmet Robin Hudo dieną, t. y. gegužės 1 d.

 

Aštuoni

 

   ‒ Tai gerai, ‒ sušuko Robinas, ‒ šiandien gi gegužės pirmoji, einam!

   ‒ Kur einam?

   ‒ Ten kur turtuoliams vis reikia, kur pinigai ‒ į banką!

   Robinas timptelėjo ją už rankovės ir netrukus greitu žingsniu abu jau skubinosi miesto gatvėmis.

   Prie banko pastato jau buriavosi daugiausia pagyvenę žmonės, vyrai ir moterys: vienoje pusėje su raudonomis vėliavomis bei raudonais šūkiais ir kėlė kurtinintį triukšmą pūsdami kažkokius raudonus švilpukus, o kitoje ‒ ne ką jaunesni vyrai ir moterys su juodomis vėliavomis ir juodais šūkais mėgindami prmųjų trėles įveikti šūksniais. Policja saugojo tvarką stovėdami tarp jų. Visiems kiek aprimus, nuo čia pat įrengtos pakylos prakalbo senyvas vyras. Jis aiškino apie pinigų valdžią, kurią dirbantieji visų šalių žmonės turėtų pasistengti jei ne įveikt, tai bent jau kaip reikiant pažaboti, o toliau užsikirsdamas iš lapo skaitė ilgoką tekstą, kurio Ana su Robinu niekaip nebūtų galėję suprasti net ir labai įdėmiai klausydamiesi, net ir labai to norėdami.  

   Draugams dar net nepradėjus nei šokti, nei dainuoti, nei deklamuoti, nei žongliruoti ar burti jie buvo gana grubiai išprašyti:

   ‒ Vaikai, čia jums ne žaidimų aikštelė, pasiieškokite ramesnės vietos savo išdaigoms.

    ‒ Čia gegužės pirmoji ‒ darbo žmonių diena!

    ‒ Ar aišku?!

 

Devyni

 

Dėmesio, vaikai! parašė Ana internete: Kas yra prieš neteisybę? Kas už įstatymą tų, kurie už įstatymo ribų? Kuriam Anos Hud gaują! Jungiatės? Atsiliepkit!

 

Dešimt

 

Neilgai trukus Ana jau skaitė laiškus ir žinutes iš viso pasaulio.

Pirmiausiai parašė Oto: Jungiuosi prie jūsų!

Tada Achmedas, Arminas, Amo, Sovani ir Akira.

Marija klausė, ar gali Anos kreipimąsi išversti į ispanų kalbą.

Žinoma!

Svetlana teiravosi, ar Anos kvietimu gali pasidalint su kitais vaikais.

Aišku, gali!

Indirą domino, ar galima šią jos žinutę išversti į kelias kitas kalbas ir pasidalinti dar plačiau.

Taip! Puiki mintis! Būtinai!

Ir kaip nuo kalno nusviesta sniego gniūžtė besirisdama tampa dideliu kamuoliu: prisijungė ir Gizo ir Zlatko, Hailė, Bagešrė, Manon ir Tijsas, Agneta, Eyliul ir Sara, Chose, Džonas, Gyjorgi ir Džiovani, Ling, Rui, Čingis, Malaika, Vainio, Chabi, Jala, Hrafnhilduras, Bintangis, Odisėjas ir Valuijo, Naira, Movan, Ernesto ir Janko, Žanetė und Žasmina, Karamba, Patrikas, Reto, Nanuk, Ngunoue, Svenas, Cacharijas, Narumolis, Hoa, Gabija, Radu, Tenzin ir Soo-Jung.

Sveiki atvykę į gaują!

 

Vienuolika

 

   ‒ Ar skaitei, ‒ švytėjo Robinas, ‒ kokų idėjų turi mūsų naujieji gaujos nariai? Ką darysime toliau?

   ‒ Aišku ką, ‒ šypsojosi Ana. ‒ Pažiūrėsime, ką galime nuveikti kartu!

   Buvo pasiūlyta, kad vaikus, kurie eina į mokyklą be pusryčių, nes namuse nėra ką valgyti, pietų turi pasikviesti turtingi žmonės, ir pietūs turi būti ne mažiau nei iš 3 patiekalų: sriuba, antras ir desertas. Ir nedelsiant!

   Arba kad vaikai pradėtų streiką, kurį tęstų kol turtingiesiems visame pasaulyje būtų įvesti mokesčiai, ir vaikai vėl pradės atlikinėti namų darbus, rašys kontrolinius ir pamokose kels rankas tik tada, kai visi, kurie ne darbu, o tik keisdamiesi pinigais uždirba pinigus pusę savo pelno privalės atiduoti vargšams. Va taip!

   Arba, kad visi žmonė gautų pinigų vien dėl to, kad jie yra žmonės, jauni ar seni, vyrai ar moterys, stori ar ploni, geltoni, rudi, balti ar juodi, vargšai ar turtingi, kad visiems būtų mokama po vienodai pinigų kas mėnesį, tiek, kad užtektų pavalgyti ir atsigerti, kad būtų kuo apsirengti ir kur gyventi, kad kiekvienas vaikas galėtų lankyti mokyklą ir vėliau sėkmingai įsidarbinti, kad gaudamas gerą atlyginimą galėtų išpildyti savo norus, taip, visus norus, ir ne kaži kur toli, o ten, kur gimė, kur jaučiasi kaip namuose. Pasaulyje juk sukaupta tiek turto, kad užteks visiems, ir visur – tiesa?

 

Dvylika

 

   ‒ Nagi išsitiesk ir ženk dar žingsnį į šoną!

   Robinas vis prašė prieš didžiulį banko pastatą stovinčią visais savo žaliais apdarais pasidabinusią Aną pasislinkti tai į vieną, tai į kitą pusę.  

   ‒ Dar žingsniuką priekin. Taip, ir vieną link vidurio, taip gerai, labai gerai!

   Tada greitosiomis dar uždėjo jai dar savo žalią beisbolo kepurę ir klik! Klik! Klik! fotografavo sukinėdamas foto aparatą.

   Gražiausias nuotrakas netrukus sukėlė į internetą: Su geriausiais linkėjimais nuo Anos Hud!

Namo sugrįžusi Ana dar pridūrė štai ką: Greit gegužės 1-oji – Vaikų gyvimo diena. Nuo šiol tai turi tapti mūsų Robin Hudo diena! Apsivilksime žaliai ‒ kažką žalio juk atras kiekvienas: nors vieną žalią kojinę, žalią raištį ar bent žalią pieštuką, žalią palmės šaką ar pagaliau iš žolių nupintą vainiką ‒ žodžiu, Robin Hudo dieną apsitaisę ir apsikaišę žaliai  eisime ten, kur pinigai: prie bankų arba pas turtinguosius į namus, lygiai taip, kai drįstame lankytis juose per Heloviną! Tik mes neprašysim saldumynų, užkandžių ir suvenyrų, o teisingumo! Taip, visiems! O kas mėins iš mūsų juoksis arba varys šalin, bus nufotografuoti ir savo gėdai pateks į internetą – taip apie mus sužinos ir kitai Robino Hudo dienai sutelksime dar daugiau už teisingumą kovoti norinčių vaikų, daug daugiau gaujos narių ‒ tuomet vėlesniam kartui mūsų jau bus visas didelis būrys, o dar kitam ‒ tikra didžiulė kariuomenė ‒ kaip didžiuliu kamuoliu virstanti pakalnėn mesta sniego gniūžtė. 

Robinas paklausė Anos ar galėtų ką nors parašyti ir jis.

   ‒ Žinoma, gali!

Ir kreipimesi atsirado dar šis tas: Nepamirškite, kai užaugsime ‒ šį pasaulį valdysime mes!

Iš įvairių pasaulio šalių vaikai netrukus atsakė: Taip, Taip, Taip – mes kartu su jumis!

   Vieni norėjo žinoti viena, kiti kita: pavyzdžiui, ar tiks žalio stiklo akiniai nuo saulės, ar galima piešti ir filmuoti plakatus. 

   Taip, žinoma, o kaipgi!

   Tad birželio 1d., Robin Hudo deną Anai teliko tik duoti ženklą: Pradedam!

 

 

 

 

Übersetzung / Vertimas: Giedre Griciené